šalmas

šálmas sm. (3) K, K.Būg, Š, Rtr, DŽ, KŽ, Vkš, šal̃mas (4) Svn, Slm, Rdn, Grd nj. 1. SD305, Q251, Lex47, B661, R, MŽ, Sut, N, K, I, M, L, K.Būg, Š, DŽ, KŽ apsauginė kario kepurė (ppr. iš metalo): Plieninis šálmas NdŽ. Šálmo raištis KI608. Ji stovėdavo sargybą su šalmu ant galvos J.Jabl. Tujau atsiranda vokytys, su šalmù apsimovęs Vvr. Vario šalmas ant galvos S.Stan. Metaliniai lietuvių šalmai istoriniuose šaltiniuose minimi nuo XII a. MLTEI362. Reg širvą žirgą, o šalmą meškinį, blizgančius rūbus, šarvus ir kilpinį MitIV310(D.Pošk). Rasi paminėtus visokius ginklus karionės: šarvus, šalmą, ragotinę, skydą, ... kalaviją, vylyčias aba šaudykles SPI13. Te užsėd raitinykai, užsidenkiat šalmus, glauskiat ragotines BBJer46,4. | prk. VlnE121, Ch¹PvE6,17: Ėmė skydą tikėjimo, šálmą ižganymo DP553. ║ apsauginė kepurė iš kietos medžiagos: Negalima vežti keleivių su neužsegtais šalmais rš. Ans eina motociklo pasiimti, šal̃mą jau gatavai Kazė apsimovė Trk. Šlapias šalmas maloniai vėsino jo degančią, svaigstančią galvą rš. Galvos šálmo formos tvarstis MedŽ216. ║ speciali lakūnų ar tankistų kepurė: Jau beveik ir naktis... – kalba lakūnas, rišdamasis pasmakrėje odinio šalmo pasaitėlius J.Dov. 2. BTŽ bot. dvilūpio vainikėlio viršutinė dalis (galea). 3. BTŽ, DŽ¹ bot. gaubto pavidalo vainiklapis, dengiantis nektarines (cassis). 4. anat. sluoksnis, dengiantis galvą ar kurio kito organo galvutę (galea): Sausplėvinis šálmas MedŽ216. (Spermijo) galvutės šálmas MedŽ216.